Darbas yra vienas iš pagrindinių žmogaus gyvenimo komponentų, kuris užtikrina ne tik materialinį pagrindą, bet kartu yra ir žmogaus savirealizacijos bei kūrybiškumo atskleidimo būdas.
Šiais laikais žmonės labai bijo prarasti darbą, o šią baimę dar labiau sustiprina masiniai žmonių atleidimai iš darbo, įmonių bankrotai. Todėl darbo praradimo stresas užima trečią vietą po mirties ir skyrybų.
Paprastai žmogus, praradęs darbą, išgyvena tam tikrą krizę: sumažėja savivertės lygis, atsiranda nepasitikėjimas savo ankstesniais sugebėjimais, gali atsirasti net depresinių minčių. Be to, žmogus patiria nuotaikos pasikeitimus, emocinį nestabilumą, nesaugumo, skriaudos pajautimo, ateities baimės jausmus. Taip pat gali patirti ir sveikatos bei finansines problemas, susidurti su beviltiškumo jausmu, kas gali pakeisti žmogaus gyvenimą ir interesus. Šių jausmų užvaldytam žmogui labai svarbu suvokti, kad nemalonūs jausmai, neigiamos mintys yra natūrali praradusiojo darbą būsena. Todėl svarbu susiorientuoti, ką toliau daryti ir kaip teisingai elgtis, kad sau padėti.
• Stenkitės susikaupti ir išlaikyti savitvardą, neužsisklęskite savyje, o pasidalinkite savo jausmais bendraudami su artimaisiais.
• Dėkite visas pastangas, kad kuo greičiau rastumėte naują darbą: įvertinkite savo asmeninę patirtį, gebėjimus, žinias, kurių prireiks darbo paieškoje, esamą situaciją.
• Ieškodami darbo numatykite realius lūkesčius, nebūkite per daug išdidus ir priimkite visus darbo pasiūlymus.
• Situaciją, praradus darbą, vertinkite kaip šansą gyvenime ką nors pakeisti: įgyvendinti savo svajonę, nemielą darbą pakeisti kitu, tobulėti, daugiau laiko skirti artimiausiems žmonėms.
• Ieškodami darbo nepraraskite vilties. Yra daug įvairių darbo pasiūlymų, kurie galbūt kaip tik jūsų ir laukia.
• Labai svarbu, kad šeimos nariai nekaltintų ir nesmerktų darbą praradusio žmogaus. Reikia visomis pastangomis palaikyti ir moraliai bei finansiškai paremti darbą praradusį asmenį. Tokioje situacijoje reikia dvasinio palaikymo, supratimo bei atjautos, o priekaištai gali dar labiau pažeisti psichologiškai.
Šeimos nariai turėtų drauge ieškoti problemos sprendimo būdų bendraudami tarpusavyje, aptarę šeimos biudžetą ir priimdami adekvačius sprendimus, kaip išgyventi sunkmetį kartu.