Šlapimo pūslės vėžiu dažniausiai suserga 50–70 metų amžiaus žmonės. Du kartus dažniau serga vyrai negu moterys. Ši liga labai reta tarp jaunesnių negu 40 metų amžiaus žmonių. Kai kurios galimos priežastys jau žinomos dabar, ateityje bus žinoma daugiau, nes mokslininkai nuolat atlieka tyrimus.

Tabako rūkymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos tam, kad prasidėtų ši liga. Degančioje cigaretėje yra tų cheminių medžiagų (kancerogenų), kurios sukelia šlapimo pūslės vėžį. Kuo tabako rūkymo stažas didesnis ir kuo cigarečių per dieną surūkoma daugiau, tuo šlapimo pūslės vėžio rizika didesnė.

Kitas rizikos veiksnys – kenksminga sveikatai aplinka, užteršta cheminėmis medžiagomis, naudojamomis dažų, gumos, dujų, plastmasės ir kitokioje pramonėje.

Šlapimo pūslės vėžio rizika didesnė vartojant dirbtinius saldiklius, tokius kaip sacharinas, natrio ciklamatas bei kai kurie vaistai, tokie kaip fenacetinas ar ciklofosfamidas.

Šlapimo pūslės anatomija ir funkcijos

Šlapimo pūslė yra maišelį primenantis tuščiaviduris raumeninėmis sienelėmis organas, kuriame kaupiasi šlapimas. Iš vidaus šlapimo pūslė išklota gleivine, kurioje ir gali vystytis vėžys. Šlapimo pūslės gleivinės epitelio ląstelės vadinamos pereinamosiomis arba urotelinėmis, pati gleivinė – uroteliu.

Pūslė yra apatinėje pilvo dalyje (mažajame dubenyje), vyrų tarp gaktikaulio ir tiesiosios žarnos, moterų tarp gaktikaulio ir gimdos.

Šlapimas sudarytas iš vandens ir jame ištirpusių nereikalingų organizmui medžiagų. Šlapimą gamina du inkstai. Iš inkstų į šlapimo pūslę šlapimas atiteka dviem šlapimtakiais (ureteriais).

Kai pūslėje yra 200-250 ml šlapimo, kyla noras šlapintis. Iš šlapimo pūslės šlapimas pašalinamas per šlaplę (šlaplė kitaip vadinama šlapimkanaliu arba uretra). Moterų uretra yra trumpa, 2,5–4 cm ilgio, atsiveria išorinių lyties organų srityje. Vyrų uretra ilgesnė, 15–20 cm ilgio, eina per prostatą, varpą ir atsiveria varpos galvutėje.

Šlapimo pūslės vėžio tipai

Šlapimo pūslės vėžys vystosi iš gleivinės epitelinių ląstelių. Dažniausias (90–95%) yra gleivinės pereinamųjų (urotelinių) ląstelių vėžys. Jis vadinamas pereinamųjų ląstelių arba uroteliniu vėžiu. Daug retesnis plokščialąstelinis (3–7%) ir liaukinis (adenokarcinoma <3%) vėžys.

Kai šlapimo pūslės vėžys yra pažeidęs tik gleivinę, jis vadinamas paviršiniu (ankstyvu) arba neinvaziniu šlapimo pūslės vėžiu. Jei vėžys įsiskverbęs į raumeninį pūslės sienelės sluoksnį, jis vadinamas invaziniu šlapimo pūslės vėžiu. Kartais išoriškai šlapimo pūslės vėžys primena kalafiorą ar grybą, trumpa kojyte prikibusį prie gleivinės. Jis vadinamas papiliariniu vėžiu.

Naviko diferenciacijos laipsnis
Vėžio diferenciacijos laipsnį nustato patologas, kai mikroskopu ištiria naviko biopsinės medžiagos ląsteles. Piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnis parodo, kiek jos pakitusios, palyginti su ląstelėmis, iš kurių išsivystė. Kuo naviko ląstelės panašesnės į sveikąsias, tuo jų diferenciacijos laipsnis mažesnis, tuo lėčiau toks navikas auga, ligos eiga ne tokia agresyvi. Kuo naviko ląstelės labiau nepanašios į sveikąsias, tuo jų diferenciacijos laipsnis didesnis, tuo tokie navikai auga greičiau, ligos eiga agresyvesnė. Mažas diferenciacijos laipsnis žymimas simboliu G1-2, didelis – G 3-4.

Stadijos
Šlapimo pūslės vėžio stadijos apibūdina ligos išplitimą, t. y. kiek giliai navikas įsiskverbęs į šlapimo pūslės sienelę, gretimus organus ir ar yra jo metastazių limfmazgiuose ar kituose organuose. Nustatyti vėžio stadiją labai svarbu, nes nuo jos priklauso, koks bus gydymas. Yra 4 vėžio stadijos.

Ligos išplitimui, t. y. stadijai, apibūdinti naudojama TNM simbolių sistema.
T reiškia naviko apimtį
N – sritinius limfmazgius
M – vėžio metastazes tolimuose nuo pirminio naviko organuose

T reikšmės:

CIS (carcinoma in situ) – kurioje nors vietoje yra pakitusios šlapimo pūslės gleivinės epitelio (urotelio) ląstelės, pakitimai neišplitę už gleivinės epitelio ribų. Tokie pakitimai vadinami „plokščiuoju naviku”.

T0 – vėžiniai pakitimai yra šlapimo pūslės gleivinės epitelyje, procesas neperžengęs jo ribų, navikinio proceso paliestoje vietoje epitelis yra papilinės struktūros. Tokie šlapimo pūslės navikai vadinami papiline karcinoma.

T1 – vėžiniai pakitimai iš gleivinės epitelio įsiskverbę į jungiamojo audinio, esančio po epiteliu, sluoksnį, bet dar neįsiskverbę į raumeninį šlapimo pūslės sienelės sluoksnį.

T2 – vėžys įsiskverbęs į raumeninį šlapimo pūslės sienelės sluoksnį.

T3 – vėžys pažeidęs visus šlapimo pūslės sienelės sluoksnius ir įsiskverbęs į aplink pūslę esančius audinius.

T4 – vėžys įsiskverbęs į gretimus organus: prostatą ar gimdą, makštį, pilvo sieną.

T0 ir T1 apimties vėžiniai dariniai vadinami paviršine (neinvazyvia) arba ankstyva šlapimo pūslės karcinoma (vėžiu), T2 ir T3 – invazyvia karcinoma (vėžiu), T4 – tai vietiškai išplitęs vėžys.

N reikšmės:

N0 – vėžio metastazių sritiniuose šlapimo pūslės limfmazgiuose nėra.

N1 – yra vėžio metastazė viename sritiniame limfmazgyje. Metastazė ne didesnė, kaip 2 cm skersmens.

N2 – yra metastazė viename sritiniame limfmazgyje, kurios skersmuo tarp 2 ir 5 cm arba yra daugiau metastazių pažeistų limfmazgių, bet nė vieno jų skersmuo neviršija 5 cm.

N3 – metastazės pažeisto limfmazgio ar limfmazgių skersmuo yra didesnis kaip 5 cm.

M reikšmės:

M0 – tolimųjų vėžio metastazių kituose organuose nėra.

M1 – tolimųjų metastazių kituose organuose (kauluose, plaučiuose ar kepenyse) yra.

Šlapimo pūslės vėžio simptomai

Būdingiausiais šlapimo pūslės vėžio simptomas – kraujas šlapime. Tai vadinama hematurija. Šis simptomas paprastai atsiranda staiga ir dažniausiai skausmo nesukelia. Pasirodžius kraujui šlapime, kitą dieną jo gali ir nebebūti, bet po kurio laiko jis vis pasirodo. Kai kraujavimas stipresnis, šlapimo pūslėje gali susidaryti kraujo krešulių, kurie sukelia skausmingus šlapimo pūslės sienelės lygiųjų raumenų spazmus. Kraujavimo stiprumas paprastai nerodo, koks vėžinio proceso išplitimo šlapimo pūslėje laipsnis.

Kartais sergantiesiems šlapimo pūslės vėžiu padažnėja šlapinimasis, šlapinantis jaučiamas deginimas. Tačiau šie simptomai būdingi ir esant šlapimo pūslės uždegimui, kuris pasitaiko daug dažniau nei vėžys. Jei simptomai nepranyksta ir vartojant gydytojo paskirtus antibiotikus, būtina atlikti tyrimus ir įsitikinti, ar nėra vėžio.

Pastebėjus kraują šlapime, nieko nelaukiant būtina kreiptis į gydytoją. Tačiau reikia žinoti, kad šis simptomas ne visuomet reiškia šlapimo pūslės vėžį. Jis taip pat būdingas ir šlapimo pūslės ar inkstų akmenligei bei kitoms šlapimo išskyrimo sistemos ligoms.

Šlapimo pūslės vėžio diagnostika

Paprastai šeimos gydytojas pirmasis išsiaiškina, kokie šlapinimosi simptomai vargina pacientą bei jį apžiūri – apčiuopia pilvą, moteris tiria ginekologiškai, vyrams pirštu per tiesiąją žarną čiuopia prostatą.

Laboratorijoje atliekamas šlapimo tyrimas. Įtarus šlapimo pūslės vėžį, pacientas siunčiamas pas specialistą urologą, kuris atlieka jo apžiūrą ir pasirūpina, kad pacientui būtų atlikti išsamūs tyrimai dėl šlapimo pūslės vėžio.

Tyrimai

Cistoskopija – šlapimo pūslės vidinės pusės apžiūrėjimas. Tai labai svarbus šlapimo pūslės tyrimas. Jis atliekamas vietinės ar bendrosios nejautros sąlygomis. Tyrimui naudojamas specialus prietaisas cistoskopas. Tai plonas, lankstus, turintis optinę sistemą instrumentas, kurį gydytojas į šlapimo pūslę įstumia per šlapimkanalį. Procedūros metu apžiūrima visa šlapimkanalio bei šlapimo pūslės gleivinė, kuri iškloja vidinę šlapimo pūslės pusę.

Jei gleivinėje aptinkami pakitimai, kurie galėtų būti įtartini dėl vėžio, gydytojas paima nedidelį pakitusios vietos audinių mėginį, t. y. atlieka biopsiją. Mėginys siunčiamas į laboratoriją, kur gydytojas patologas atlieka mikroskopinį tyrimą ir nustato, ar tai yra vėžys.

Kraujo tyrimas. Bendrajai sveikatos būklei, inkstų, kepenų veiklai įvertinti atliekami įprastiniai kraujo tyrimai.

Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas. Padaroma krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka, siekiant įvertinti plaučių ir širdies būklę.

Intraveninė urograma. Tai rentgeninis šlapimo išskyrimo sistemos tyrimas. Kad inkstai ir šlapimo takai rentgenogramose būtų gerai matomi, tiriamajam į veną suleidžiama rentgenokontrastinės medžiagos, t. y. dažo, kurį kraujo srovė nuneša į inkstus. Ši medžiaga iš organizmo šalinama per inkstus ir kartu su šlapimu šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę. Atlikus rentgeninį inkstų ir šlapimo takų tyrimą, rentgeno nuotraukose gerai matomi inkstai, šlapimtakiai bei šlapimo pūslė. Gydytojas radiologas, apžiūrėjęs tokias rentgenogramas, įvertina, ar yra pakitimų šlapimo išskyrimo sistemos takuose.

Leidžiant dažo medžiagą į veną, kartais kai kurie pacientai jaučia užliejančią kūną karščio bangą, trunkančią kelias akimirkas. Kartais jaučiamas diskomfortas pilvo srityje, tačiau šis pojūtis trunka neilgai. Kai tyrimas užbaigiamas, galima eiti į namus.

Jei nustatoma šlapimo pūslės vėžio diagnozė, gali būti, kad reikės atlikti ir keletą kitų tyrimų ligos išplitimui į kitas kūno sritis įvertinti, t. y. patikslinti ligos stadiją. Tai svarbu, nes nuo ligos stadijos priklauso paciento gydymo taktika.

Kompiuterinė tomografija (KT). Tai ištobulintas, šiuolaikinis rentgeninio tyrimo metodas, atliekamas sudėtingais aparatais – kompiuteriniais rentgeno tomografais. Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno dalies skersinių rentgeno vaizdų. Skersiniuose rentgeno vaizduose organai matomi iš tokios projekcijos, lyg tiriamoji kūno dalis būtų skersai „supjaustyta”. Tik šiuo atveju „pjūvius” atlieka rentgeno spindulių pluoštas. Kiekviename rentgeno vaizde matomi visi tame „pjūvyje” esantys organai, jų pakitimai. Apžiūrėjęs ir įvertinęs visus vaizdus, gydytojas nustato, ar vėžinis procesas jau peržengė organo ribas, ar yra vėžio metastazių limfmazgiuose. Šis tyrimo būdas naudojamas nebūtinai kiekvienu šlapimo pūslės vėžio atveju. Gydytojas, turėdamas kitų tyrimų rezultatus, nusprendžia, ar reikia atlikti KT, o jei reikia, kokios kūno srities. Šlapimo pūslės vėžio atveju gali būti atlikta dubens srities organų KT, tačiau kai reikia, atliekama ir kitų sričių KT. Kai atliekama dubens srities organų KT, pacientui keletą valandų prieš tyrimą duodama išgerti specialios kontrastinės medžiagos, kad KT nuotraukų vaizdai būtų aiškesni ir lengviau įvertinami. Tyrimas atliekamas pacientui gulint, yra neskausmingas, tačiau ramiai išgulėti tenka 30-40 minučių. Po tyrimo pacientas gali eiti namo.

Magnetinio rezonanso tomografija. Šis tyrimas panašus į kompiuterinės tomografijos metodą, atliekamas panašiu tikslu, tačiau skiriasi tuo, kad kūno vaizdai gaunami panaudojant ne rentgeno spindulius, o magnetinį lauką. Atliekant tyrimą pacientas guli ant specialaus stalo, esančio metaliniame cilindre, kurio abu galai atviri. Tyrimas trunka apie 30 minučių. Jis gali būti nemalonus tiems asmenims, kurie bijo uždarų erdvių. Magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas naudojamas nebūtinai kiekvienu šlapimo pūslės vėžio atveju. Magnetinio rezonanso tomografo magnetas yra galingas, todėl prieš procedūrą būtina nusiimti visus metalinius daiktus. Šio tyrimo negalima atlikti asmenims, turintiems po oda implantuotą širdies stimuliatorių arba kūno viduje metalines kabutes, kuriomis operacijos metu buvo susiūti audiniai.

Ultragarsinis tyrimas (echoskopija). Tyrimas neskausmingas, nevarginantis paciento, nereikalaujantis ypatingo pasirengimo, atliekamas per keletą minučių. Prieš jį atliekant, reikia išgerti tiek skysčių, kad šlapimo pūslė būtų pilna. Kai šlapimo pūslė pilna, jos sienelės ištemptos, gydytojas gali geriau įvertinti, ar yra pakitimų pūslėje. Prieš tyrimą apatinė pilvo dalis patepama geliu, kad kontaktas tarp daviklio ir odos būtų kuo glaudesnis. Pacientui patogiai gulint ant nugaros gydytojas jo pilvo oda vedžioja ultragarso aparato daviklį. Tyrimo metu ultragarso bangos, kurias skleidžia aparato daviklis, savo kelyje susidūrusios su įvairiais organais, aidu grįžta atgal ir kompiuterinė technika suformuoja tiriamos srities organų vaizdą, matomą ekrane. Tai labai informatyvus tyrimas: apžiūrima šlapimo pūslė, įvertinama, ar jos sienelėje yra navikas (jei yra, kurioje organo dalyje); apžiūrima, ar padidėję šalia šlapimo pūslės esantys limfmazgiai, ar į navikinį procesą neįtraukti gretimi organai, išmatuojami naviko matmenys. Kai tyrimas baigiamas, galima nusišlapinti.

Šlapimo pūslės vėžio gydymo metodai

Šlapimo pūslės vėžio gydymo taktika priklauso nuo keleto veiksnių: vėžio tipo, diferenciacijos laipsnio, stadijos, paciento amžiaus, bendrosios sveikatos būklės.

Paciento sutikimas gydytis

Prieš pradėdamas gydyti, gydytojas pacientą supažindina su gydymo galimybėmis ir jo tikslais. Pacientas paprašomas užpildyti ir pasirašyti sutikimo gydytis lapą. Joks gydymas negali būti pradėtas be paciento sutikimo. Prieš užpildant sutikimo gydytis lapą, sergančiajam suteikiama visa informacija apie:

siūlomą gydymo būdą bei jo apimtį
numatomo gydymo privalumus bei trūkumus
galimą alternatyvų gydymą
gydymo riziką bei šalutinius poveikius

Jei vis dėlto lieka neaiškumų, reikia tiesiai apie tai pasakyti savo gydytojui ir paprašyti jį kai ką pakartoti. Kalbantis su gydytoju patartina, kad kartu dalyvautų artimas pacientui žmogus ar draugas, kuris padėtų išsiaiškinti ir suprasti viską, kas kelia nerimą ar yra neaišku. Galima iš anksto prieš pokalbį su gydytoju susirašyti savo klausimus ant lapo, kad pokalbio metu nieko nebūtų pamiršta paklausti. Jei pacientas nusprendžia nesigydyti, jam paaiškinama, kas gali nutikti ateityje priėmus tokį sprendimą.

Carcinoma in situ gydymas

Neinvazinio (ankstyvo, paviršinio) vėžio gydymas

Invazinio šlapimo pūslės vėžio gydymas

Pažengusio šlapimo pūslės vėžio gydymas

Gyvenimas su urostoma

Stebėsena po šlapimo pūslės vėžio gydymo

Baigus šlapimo pūslės vėžio gydymą, pacientas turi būti nuolat stebimas šeimos gydytojo bei urologo dėl ligos atsinaujinimo.

Jei pacientui buvo atlikta TUR, dalinis šlapimo pūslės pašalinimas ar taikyta radioterapija, svarbiausias kontrolinis tyrimas – šlapimo pūslės cistoskopija. Pirmąją cistoskopiją reikėtų atlikti po 3 mėnesių baigus gydymą.

Per pirmuosius metus po gydymo cistoskopija kartojama kas 3 mėnesius. Antraisiais metais po gydymo cistoskopija atliekama kas 4 mėnesius, per ketvirtuosius ir penktuosius 2 kartus per metus. Dar vėliau – kartą per metus.